Kūryba
5 - osios respublikinės šventės-varžytuvių "UŽDAINUOKIME KARTU" koncerto įrašas.
Borisas Puzinas
Aukštelkė
Buvo laikas, kai Juodkrantėj maudžiaus,
Bangos nunešė jūron toli.
Lyg žuvis smėly orą aš gaudžiau, -
Tik kapstais, o išplaukt negali.
Tada plaukti ėmiau įstrižai aš,
Taip prie kranto pavyko pasukt.
Tos akimirkos – žiaurios ir žavios,
Teko „gelbėkit, žmonės!” sušukt.
Bet stovėjo visi abejingi,
Tad ir melstis pradėjau slapčia.
Ir atsiminiau motiną, Ingą, -
Joms tai būtų didžiulė kančia.
Kai paporinau šitai choristams,
Varanavičienei – lemenai:
„Jėzau, Jėzau, koksai aferistas,
Poilsio vos nesugadinai...“
Šitiek metų vandens nutekėjo,
Vado šimtmetį šventė tada.
O verčiau gal nuskęsti reikėjo,
Nes gyvenimas – skurdas, rauda.
Vidas Kirstukas
Rokiškis
Neįšeisiu, ne
Ir nešiu kaštoninį medų,
Pavėluosiu – nedaug,
Gal tik tūkstantį metų...
Kitą vasarą tave
Sugalvosiu iš naujo.
Sode liks obuoliai nukritę,
Medus geltonas apsiverks.
Ir pirmą kartą šitaip –
Taip nesinori laukt rudens.
Aš lauksiu tavo pabudimo,
Tik nežinau, kas pirmas žodį tars...
Mes jau seniai abu užkimę
Po lietingojo rudens.
Ir toks mėlynas tavo dangus,
Kad man net šilčiau pasidaro.
Jaučiu – sninga širdin
Pavasariais žydinčios žaros.
Dievas tiesia tinklus ant ežero seno,
Kiek sidabro šičia gražaus !
Jis mums plaukus i š lėto kedena
Ir pasiūlo į širdį medaus.
Ach, iš kur šitiek liūdesio žalio
Su pavasariu ir su tavim?
Mums paskolink, Dieve, valtelę
Ir pasiimki žvejot su savim.
Tau šitą žinią atnešu, kad vasara baigės,
Nukrito mylėti balti apdarai.
Šią vasarą, žiedlapiais snigo,
O rudenį krito geltoni kerai.
O rudenį krito, prikrito ir niekas nemoka jų žemėj surinkt.
Ir vasaros medį mylėtą pakirto,
O mirusių niekas nenori pamilt.
Nueisim tenai, kur nulūžusios ievos,
Seniai jau bematėm jos baltus žiedus,
Kaip lieka be meilės geltonos ražienos,
Kur išveža žmonės kraujuotus rugius.
Tau žinią atnešiu, kad vasara baigės
Ir niekas nenori jai kapo supilt.
Tik mudu labai ją mylėję sustingom,
O mūsų niekas negali pamilt...
Liepos žydi? Tau tik tai atrodo.
Šiandien jau ruduo graudus,
Sušukavęs plaukus vėjy,
Stato gintaro namus.
Per tave ir per mane
Ritas jo stogais auksiniais,
Renkas keliui tolimam
Gervės – paukščiai paskutiniai.
Per tave ir per mane
Savo meile suliepsnoja
Ir su liepom, su beržais tuos namus tau dovanoja.
Netikėk, jei keistuoliu apšauks,
Pakars vakare prieš Velykas.
Stovės duobkasiai purvini lig juosmens,
Palaimins giedoriai iš knygos...
Ir tarp mirusių būna gyvųjų
Sudarkytais it kryžiai veidais,
Netikėk, jie nežūna,
Tik nemoka gyvent džiaugsmais.
Man mirti nebaisu,
Tik nežinau gi kur palaidos –
Kavolių tie kapai maži –
Matysis veidas mano veidas.
Ir gal pats Dievas iš dangaus
Pritars tai mano minčiai,
Kai tuos kapus praplės,
Tada ir pasiruošiu mirčiai...
Nupiešk ir parodyk kam nors
|Tokį rudenį, kokį matei.
Paukštį, kuriuo tu skraidei,
Lietų, tokį balzganą lietų, kurį
Vėl sapnavai.
Nupiešk ir parodyk save
Lapų kritime, kai pušynai džiaugsis
Savo žalumu.
Parodyk elgetai ir leisk truputį
Pabūti po tavo išgalvotu lietumi.
Už kelio dobilus pasėjo tėvas
Rusvus kaip puta !
Po to nuėjęs užakėjo,
Kad būtų sėkla paslėpta.
Lyg ašarų pabiro gūžių
Visi to lauko pakraščiai.
Ir nieko keisto. Nieko naujo.
Sudygo tėvo dobilai.
Rytoj pabudau, bet vakaras jau
Buvo prašvitęs. Pro uždengtus
Langus sklido tamsa.
Stipraus vėjo genama žemė
Plaukė dangumi. Ant saulės
Krito juodas sniegas, ji miegojo sukaustyta
Šalčio. Buvo gražu? Ne.
O, Dieve! Kur aš buvau vakar?
Norėčiau atsisėsti ant upėtakio nugaros
Ir pažiūrėti kaip raibuliuoja upė,
Nešanti į begaliniu tolius
Saulėje mirgančias bangas.
Ach.... jei upėtakis būtų mano draugas...
Nelaukiu tavęs, nesapnuoju, nespurda
Širdis skaitant tavo laiškus.
Mažyčiai šypsnio spindulėliai
Nebėgioja mano veidu girdint tavo balsą
Galbūt kvailioju aš? ..
Regina Rožienė
Naujoji Akmenė
RUDENS VĖJAS
Vėjas pageltusį lapą paglostė,
Liepos lapus suskaičiavo.
Beržo kamieną sūkuriu apjuosė
Ir užmetė voratinklių skarą.
Ąžuolo lapais nusistebėjo,
Pušelei pamerkė akį,
Greit išsitraukė paletę
Ir vienu potėpiu užrašė:
Sveikas, spali !
DREBULĖLĖ
Drebulėle, ko taip drebi?
Gal rudenio vėjas per šaltas?
Baigia lapai pageltę nukrist,
Nieks nepaklaus: „Kas čia kaltas?“
Pušys išdidžios regėjo,
Kaip tu drebėti nustojai.
O, drebulėle baikščioji,
Rugsėjo žirgai tavo lapais išjojo..
BOBŲ VASARA
Ateis dar „bobų vasara“,
Voratinklių skarom apgaubs pečius
Paukščiai savo daina
Pralinksmins rudenėjančius laukus.
Dienos eis vis trumpyn ir trumpyn,
Šalnos pakąs vėlyvuosius žiedus.
Žąsų virtinės mūsų žvilgsnius pakels aukštyn
Lyg laimingo kelio prašydamas !
.
Sigutė Genutė Bendikaitė
Kretinga
KAS PASAULY GRAŽIAUSIA
Ką pasauly gražesnio atrasi
Už gėles, žvaigždes ir akis...
Tos, kur kūdikis meiliai pažvelgia,
Nekaltas, atviras ir tyras...
Veikelių akelės – taurumas gėlelių
Žvaigždžių tylus virpesys.
Į tolumą traukia kiekvieną žmogų,
Kur randas tikroji dangaus išmintis !
Kūrėjas pribarstė ant žemės žiedelių,
Žvaigždes Jis pažėrė ant skliauto dangaus!
Ir žiūri į mus nekaltas vaikelis,
Kas Dievui brangiausia, ar žmogus to nejus?
BRATISLAVA
Bendraamži, sužavėta. Posmais pasakyt galiu.
Kalnai užbūrė sielą. Lašai urvų gilių.
Tekėk, upeli, šaltinėliais. Linguokit miškai...
Kas slypi mano sieloj? Lietuviški laukai...
Platybės žavių kalnynų, pasiekit juos tik svaja!
Kas geria saldų vyną, tas didvyris šaunus!
Jei mėgsti saldų bučkį – nepaprastas žmogus.
Pilių didybė ! Patranka, gink šalį plačią!
Antanas Bučys
Šilalė
KARKLĖJ
Sirpsta avietės –
Dairausi aplinkui,
Karklėj triukšmingoj,
Prie Olandų kepurės.
Tas pušų, jūros ošimas,
Tas širdžių laukimas,
Pajūrio smėlio pilis
Plauna sūrios vilnys.
Äiulba čia ulba
Visa vasara smėlėta,
Nuo vėjo ir vaikų –
Laimingų širdžių.
Avietes sau renku,
Lyg burlente plaukiu,
Karklės pakrante
Ties Olandų kepure !
Būsiu sausumos vėjas
Karklėj paviešėjęs,
Nuskriejęs mylių mylias,
Sūrias bangas palytėjęs…
Sigutė Genutė Bendikaitė
Kretinga
VIENA
Aš į Vieną atvažiuoju. Tomas metus skaičiuoja.
Aldonėl, negerk kavos, ledais vaišinkis Vienos.
Praūžė dienos. Tramvajus žybsi kaip žaltys.
Klevai pageltę. Rožių, kaštonų grožis...
Dunojaus upė nuostabi,bet Volga irgi puiki!
Vėl žliaugia lietus, ar matot vaizdą jūs?
Imperatorių rūmai ! Nuostabiausioji Si-Si.
Kava – kirvis, kava, kavutė tikrai skani!
Nebėra kelio atgalios, skrisk, paukšte, atsargiau.
Kas Tėvynėj laukia? Širdis viena ! Sakau!
Nemyliu nieko, ar žinai? Mylėti reikia tik save!
Tokia klaiki lemtis mana. Lieku vienui viena!
Vytautas Žemaitis
Trakai
GYVENIMO KELIAS
Jau už lango ruduo:
Äeža lapai gelsvi – bus nubalę
Nemanyki, rangus, kad baigei
Savo gyvenimo kelią.
Mums reikia kovoti su viltim,
Neviltim, gal mirtim?
Kad nueitum toli, tą garbingą
Gyvenimo kelią.
Štai balta palata – blyškus
Veidas ligonio
Ir seselės šypsnys toks švelnus ir malonus,
Lyg sakytų tai mums:
Gyvenkit, nemirsit, gyvensit...
Egidijus Saldys
Biržų rajonas
KALIAUSĖ
Kai pamačiau aš meilę trisdešimtą,
Jos šviesius plaukus ir veidelį rimtą.
Maniau, kad bus tai meilė paskutinė
Ir net širdis sustojo plakt krūtinėj.
Tave iš karto aš įsimylėjau,
Eiles gražiausias tiktai Tau sudėjau,
Žodžius meiliausius tiktai Tau kartojau,
Kad Tu dirbtinė – to aš nežinojau.
Ir visą valandą aš į Tave žiūrėjau,
Nors Tu tylėjai – vienas aš kalbėjau.
Kai atidžiau į ją įsižiūrėjau,
Šiaudų kaliausę aš ten pastebėjau.
O meile aš aklai tikėjau,
Žodžius meiliausius jau kalbėjau,
Turbūt kaliausė nieko negirdėjo,
Nors atidžiai ji į mane žiūrėjo.
Pamiršt teks meilę trisdešimtą,
Jos šviesius plaukus ir veidelį rimtą.
Nebus jis meilė paskutinė
Turbūt supras kaliausė ta šiaudinė.
Vilma Varoneckaitė
Šilutė
LIKIMO DOVANOS
O, kiek prisiminimų iš laikų senų!
Bet valios nėr darbams geriesiems...
Likimas tyčiojasi iš silpnų
Ir p.adeda stipriesiems.
Ir iš tiesų, nebūna niekad taip sunku,
Kaip DOVANAS priimt LIKIMO ir jom džiaugtis!
Nors mums atrodo, kad pačiu laiku
Jas priėmėm ir ėmėm augti.
Silpnieji, nors ir braška, vis dar laikos.
Stiprieji krenta tartum medžiai pakirsti....
Suprast likimą gali tiktai vaikas,
Nes jam išminčiaus lobiai paskirti.
REIKIA VALIOS PASTANGŲ
Valia yra dalykas rimtas.
Ji su mumis visur šalia.
Iš tūkstančio ją turi šimtas,
Bet nelengva ir jų dalia!
Ne, nemanyk – pasveikt nelengva.
Tam reikia valios, pastangų.
Bet nebijok: pradėti verta!
Juk nugalėt save smagu...
Kvėpavimas ir treniruotė,
Darbai – visur pagal jėgas!
Valia sveikiesiems ir ligotiems
Padės išart naujas vagas.